Mentorius T.Misiukonis: nesiimame pokyčių bijodami, kad nauja realybė nebus tokia gera

T. Misiukonis

„WoW University“ paskaitas skaitantis mentorius Tomas Misiukonis atskleidžia, kad nuo teigiamų permainų gyvenime mus sulaiko imunitetas pokyčiams – bijome, kad keisdamiesi galime prarasti tai, ką turime šiandien. „Tačiau gebėti keistis ir prisitaikyti yra būtina savybė nuolat kintančiame pasaulyje“, – sako pašnekovas.

– Kokie ženklai rodo, kad atėjo metas pokyčiams? 

– Pokyčius paskatina jausmas, kad ne viskas yra taip, kaip norėtųsi. Jaučiamės nepakankami, turime lūkesčių pasauliui, galbūt aplinkiniai išreiškia nuomonę, jog mums reikia kažką pakeisti, o kartais tiesiog ieškome laimės. – Kodėl apskritai reikia keistis? Kodėl negalime likti komforto zonoje? – Net manantys, kad lieka komforto zonoje, dalyvauja pokyčiuose – natūrali evoliucijos eiga yra keistis. Natūralių pokyčių, pavyzdžiui, senėjimo, negalime atsikratyti, tačiau galime rinktis sąmoningą pasikeitimą tam tikrose gyvenimo srityse, pavyzdžiui, pradėti gyventi sveikiau ar nuspręsti keisti laisvalaikio leidimo būdą. Kai suvokiame, kad kažkurioje gyvenimo srityje jaučiame nepakankamumą, reikia pagalvoti ką galėtume pakeisti. Dažnai nereikia pradėti nuo esminių, didelių pokyčių, jei to nereikalauja, pavyzdžiui, sveikata. Pakanka pakeisti detalę, kurią pastebėti gali padėti pokalbiai su artimaisiais, kolegomis, mentoriais ar kitais žmonėmis. Jų žvilgsnis iš šalies padės susidaryti aiškesnį vaizdą.

– Kas mus sulaiko nuo teigiamų pokyčių? 

– Sulaikome patys save. Turime taip vadinamą imunitetą pokyčiams – psichologinę apsaugą, kuri į pokyčius skatina žvelgti atsargiai. Daugelis kuriame nors gyvenimo etape esame pagalvoję, kad norime pakeisti darbą, užsiimti kita veikla ar sukurti savo verslą. Kiti esame svarstę gyventi sveikiau, kurti kitokius santykius. Tačiau pokyčių taip ir nevykdome, nes bijome, kad nauja realybė, kurią sukursime, nebus tokia gera ir patogi, kaip dabartinė (nors ir šia nesame patenkinti). Bijodami padaryti dar blogiau, tarsi užstringame tarp akseleratoriaus ir stabdžio pedalų.

– Kurioje srityje keičiamės sunkiausiai – profesinėje ar asmeninėje? 

– Labai neskirčiau profesinės nuo asmeninės. Sunkiau keičiamės ten, kur tam tikrų dalykų formavimui esame įdėję labai daug pastangų arba būsimi pokyčiai grasina kokiu nors praradimu. Sunkiau pakeisti požiūrį, identitetą, profesinėje srityje susikurtą autoritetą, tam tikrą rolę, į kuriuos investavome daug laiko ir pastangų. Bijome prarasti tai, ką ilgai puoselėjome, todėl čia sunkiausia pasiryžti. – O kaip su kasdieniais įpročiais? Ar sunku pakeisti juos? – Sąlyginai lengva. Yra labai daug priemonių, pratimų, disciplinuojančių praktikų, kurias galime pasitelkti. Įpročiai nebūna labai stipriai įsitvirtinę: galime keisti valgymo, vairavimo įpročius. Tačiau labai sunku pakeisti dalykus, kurie susiję su mūsų požiūriu, vertybėmis, ritualais, santykiais. Tikrai nelengva ir reikia daug pastangų, o kasdieniai įpročiai, mano nuomone, nėra iškalti akmenyje. – Kas dažniausiai įkvepia, suteikia motyvacijos keistis? – Kartais gyvenimas tiesiog spiria į vieną vietą ir privalai tai daryti dėl sveikatos problemų. Kai prispiria bėda, žmogus privalo keisti gyvenimo būdą. Tada net nebekalbama apie motyvaciją – pokytis būtinas. Dažnai motyvacijos atsiranda, kai žmogui tampa nebepatogu būti ten, kur jis yra, kai netenkina santykiai. Kita vertus, žmogų gali motyvuoti noras mokytis, tapti kitokiu, išbandyti kitą vaidmenį, bet tam reikalingas aukštas sąmoningumas ir disciplina.

– Kodėl naudinga būti lanksčiam ir gebėti keistis? 

– Nenaudinga yra turėti vieną užstrigusį vaizdą apie pasaulį, nes jis nuolat kinta. Lankstumas padeda mums adaptuotis šiame komplikuotame pasaulyje. Dažnai žmonės, kurie turi lankstų požiūrį, mums atrodo sėkmingesni. Iš tiesų, jie sugeba prisiderinti įvairiose situacijose prie daugybės žmonių, lūkesčių, reikalavimų, jie geba žiūrėti kūrybiškai, nebijo rizikuoti. Net patyrę nesėkmę gali atsitiesti ir ieškoti kito kelio, naujo požiūrio. Manau, lankstumas yra būtinybė, kurią reikia turėti šiandieniniame pasaulyje. – Ar lankstumas nerodo, kad neturime tvirto stuburo, vertybinio pamato? – Ne, žmogus gali turėti stiprias vertybes, bet prisitaikyti prie įvairių situacijų, gyvenimiškų aplinkybių. Lanksčiai žiūrėti į iškilusius sunkumus ir problemas, ieškoti naujų būdų, kaip jas įveikti, tačiau išlaikyti pamatines vertybes. – „WoW University“ mokote, kaip dirbti su savimi, išmokti keistis. Papasakokite daugiau apie tai. – Pirmiausia reikėtų daug skaityti. Naudinga pažinti vis kitokį literatūros žanrą, skirtingus autorius. Klausytis žmonių, kurių nuomonei nepritariate, kalbų. Turiu omenyje ne radikalius atvejus ar neadekvačius žmones, bet tuos, kurie apie tą patį reiškinį turi visai kitą nuomonę negu jūs ir gali pasidalinti savo argumentais. Patarčiau klausytis skirtingų stilių muzikos. Kodėl nepasmalsavus kaip skamba sunkusis metalas, ką reiškia groti tokią muziką? Paskaitykite interviu su žmonėmis, kurie groja sunkųjį metalą, arba su menininkais, kurie kuria jums nepriimtiną, keistą meną.

Tai, kad skaitome, domimės, nereiškia, kad pritariame kitai nuomonei, tiesiog užduodame klausimą „O kaip gali būti kitaip?“ ir atvira širdimi einame susipažinti su atsakymu. Akiračio plėtimas nėra savo vertybių ar požiūrio atsisakymas – tai domėjimasis pasauliu, kuris mus supa ir yra be gali įvairus. Nepamirškite, kai žmonės nustoja smalsauti, jie pradeda senti ne fiziškai, bet protiškai. – Ar galime lemti pokyčius kituose žmonėse? – Galime. Kartais tai darome net nežinodami – tik po kurio laiko žmogus prieina ir pasako, kad jį įkvėpėme kokiam nors pokyčiui. Paskatinti žmogų keistis galime netyčia, tiesiog duodami grįžtamąjį ryšį, skatindami, palaikydami, edukuodami. Aplinkiniams esame sociumas, o visi žmonės reaguoja į aplinką – jei ji palaikanti, duodanti teigiamą grįžtamąjį ryšį, žmogus gali įsikvėpti pokyčiams. Tiesa, už įgyvendintus pasikeitimus ir galutinius sprendimus esame atsakingi patys, tad už kito žmogaus pokytį negalime prisiimti atsakomybės ar laurų – tik jį įkvėpti.

– Ar visada lengvai pastebime savo pokyčius? 

– Priklauso nuo pokyčio. Jei sugalvojote mesti rūkyti, labai lengvai pastebėsite, kad neberūkote, gerėja savijauta. Norint pastebėti subtilesnius dalykus, gali praversti grįžtamasis ryšys. Pavyzdžiui, jei tikslas yra kokybiškiau klausytis žmonių, po kurio laiko reikėtų paprašyti grįžtamojo ryšio – paklausti žmonių, kaip jums sekasi klausytis. Išgirdę jų nuomonę, galėsite įsivertinti, ar pavyko pasikeisti, ar reikia dėti daugiau pastangų. – Kiek mūsų pokyčiams svarbus grįžtamasis ryšys? – Yra žmonių, kurie sako, kad jiems būtinas grįžtamasis ryšys. Taip pat tokių, kurie labai sąmoningi, be aplinkinių komentarų supranta, kas su jais tvarkoje ir kas nelabai. Pokyčius jie vykdo sąmoningai, todėl nebūtina iš šalies pasakyti, ką ir kaip jie turėtų daryti. Aš labai atsargiai vertinu grįžtamąjį ryšį. Žmonės, prašantys grįžtamojo ryšio, turi žinoti, ką su juo darys. Jei nežino, tai niekur neveda. Be to, grįžtamojo ryšio gavimas nebūtinai yra maloni procedūra. Ji sukelia tam tikrą emocinę reakciją, kurią galime ilgai nešiotis su savimi. Prieš prašydamas, turi žinoti, kad į gautas pastabas atsižvelgsi arba kodėl neatsižvelgsi. Turi reflektuoti apie grįžtamąjį ryšį, kitaip jis nebus naudingas.