„Gyvenimas – mūsų minčių atspindys„, teigia WoW universiteto Gamma klubo lektorė Diana Zarumskienė. Diana yra emocinės gerovės mentorė, holistinė koučerė, MasterMind moderatorė, Himalajų jogos praktikė. Jos tikslas – išmokyti atrasti pusiausvyrą tarp materialinės gerovės siekimo ir dvasinio augimo bei tapti atsakingais ne tik už savo gyvenimą, bet ir mintis. Dianos supratimu, jeigu kiekvieną dieną pradėtume tikėdami, kad tai, kas vyksta su mumis yra dėl mūsų, aplinkiniai mums nori padėti, o visata yra meilės ir išminties šaltinis, gyvenimas taptų daug spalvingesnis ir sėkmingesnis.
Diana, kaip apibūdintumėte gyvenimą skirtinguose pasauliuose – viename kova, agresija, baimė, kitame – meilė ir palaikymas.
Dažnai seminarų moterims metu kartu su dalyvėmis atliekame meditaciją, kurios metu vizualizuojame situaciją: kiekvieną dieną prabundame su mintimi, kad šiandien reikės kariauti, kovoti ir lenktyniauti su kiekvienu sutiktu žmogumi, nes jis mums nori pakenkti, apvogti. Kas tada bus su gyvenimu, santykiais, hobiais? Ir priešingai – jeigu kiekviena diena prasidės su geromis mintimis, kad žmonės nori padėti ir bendradarbiauti. Kaip tada atrodys gyvenimas? Jeigu galvotumėme, kad tam tikri dalykai mums nutinka, nes taip mes mokomės ir įgyjame patirties, o ne dėl to, kad gyvenimas yra šiaip žiaurus ir negailestingas, pasikeistų daugelis gyvenimo situacijų. Mes patys pasirenkame – ar gyventi nuolatiniame strese, įtampoje, nepasitikėjime ar priimti gyvenimą kaip dovaną – atvira širdimi ir džiaugsmą reginčiomis akimis.
Bet ar įmanoma abiem atvejais išvengti sunkumų? Ar tai reiktų vertinti kaip galimybes?
Be abejonės, išbandymai ir sunkumai yra mūsų gyvenimo dalis. Tačiau kai kurių tikrai nenorėtume kartoti, bet tuo pačiu suvokiame, kad tuo metu daug gavome. Aš pati tikrai nenorėčiau dar kartą išgyventi netikėtos tėčio ligos, slaugymo laikotarpio ir praradimo skausmo. Bet aš gavau daug pamokų, kurios man padėjo augti ir įgyti tvirtybės. To niekada nebūtų nutikę gyvenant komforto sąlygomis. Įmonės ar asmens bankrotą, skyrybas, artimųjų mirtis mes galime priimti kaip praradimą, bet vėliau suprantame, kad tai buvo svarbus šuolis link asmenybės augimo. Tai galima palyginti su vikšro virtimu į drugelį. Stebint drugelio bandymą išsivaduoti iš kokono ir išskleisti sparnus, taip norisi jam padėti. Bet ne laiku suteikta pagalba tik pakenks, nes sparnai bus dar nepakankamai paruošti skrydžiui. Drugelis turi pats išsivaduoti, nes kiekviena kova, kiekvienas pasipriešinimas kokonui, stiprina jo sparnus. Sunkumai – ne bausmė. Tokiu būdu grūdiname savo charakterį, tobuliname savo įgūdžius bei ugdome talentus. Tai yra saviugda.
Mokymų moterims metu akcentuojate, jog gyvenimo prasmė neatsiejama nuo savirealizacijos. Kodėl ji tokia svarbi?
Žmogui yra svarbiausi šeši poreikiai: saugumas, meilė/bendrystė, įvairovė, pripažinimas, augimas/davimas ir noras gauti/tarnystė. Svarbiausia jaustis saugiam, mylimam, tačiau tai atsibosta, norisi įvairovės, pripažinimo, tada supranti, kad norisi kažko daugiau – mokytis, atnaujinti žinias, tobulėti, nepriklausomai nuo profesinės srities. Tada suvoki, kad to reikia tam, kad pasitarnaučiau kitam, ne tik sau. Žmogus gali būti daug pasiekęs, padaręs karjerą, bet jausti vidinę tuštumą, pilnatvės stoką. Ir štai čia dažniausiai įvyksta lūžis – žmogus pradeda ieškoti savęs, atsakymų į jam kylančius klausimus – kas gi ta tikroji laimė, sėkmė ir pilnatvė, kas esu aš? Prasideda kelionė į save, pokyčiai santykiuose, profesinėje srityje. Daugeliui būna nedrąsu viską pradėti nuo pradžių, tarsi nuo nulio. Bet tai saviapgaulė, juk mūsų talentai, įgimtos ar įgytos savybės, įgūdžiai niekur nedingsta. Jie kaip tik mums padeda greičiau adaptuotis naujose situacijose. Saviugda, noras pasirūpinti ne tik savimi, bet ir pasauliu ir yra toji prasmė – savirealizacija.
Gal savirealizacijai pakanka profesinio gyvenimo, karjeros?
Kai žmogui atsiranda noras pažinti ir priimti save, tada ir prasideda savirealizacija. Kiekvieno mūsų tikslas išnaudoti savo prigimtinius talentus ir savybes, tobulinant juos pasitarnauti kitiems. Kažkieno duotybė yra mokyti, kažkieno užsiimti verslu, kitas turi tiesiog įgimtus tėvystės įgūdžius. Eidami prieš prigimtį, nerealizuodami savo duotybių, laužome ir išduodame save, maža to, mes tarsi apvagiame pasaulį, nesidalindami savo turimu savo potencialu. Ilgainiui išsenkame ir netenkame energijos, nes darome ne tai, kas mums natūralu ir teikia džiaugsmą mums patiems. Savirealizacija tikrai nėra vien karjera ar profesinis gyvenimas. Save realizuoti galima ir būnant filantropu, savanoriu, moterų bendruomenės nare, t. y. užsiimant veiklomis, kurios mums suteikia didelę prasmę, leidžia panaudoti savo prigimtines savybes (pvz. empatiją, norą padėti kitiems).
Ar misija įmanoma pasiekti balansą tarp materialių ir dvasinių dalykų?
Balansas yra būtinas. Mano jogos guru teigia, kad pilnavertis ėjimas dvasiniu keliu įmanomas tik tada, kai yra išpildytos materialinės svajonės. Galima eiti tolyn tik tada, kai niekas nebelaiko. Dažniausiai išminčiai yra turtingi žmonės, galintys padėti kitiems steigti bendruomenes, užsiimti visuomenės gerove. Žmogus yra materiali būtybė, stovinti ant dviejų kojų, turinti kūną, kuriuo turi būti pasirūpinta, jis turi būti pamaitintas, apmokėtos sąskaitos. Didžiausia dvasingumo apraiška yra meilė sau ir aplinkiniams per savirealizaciją. Kūryba yra dvasingumo ir materialumo pavyzdys. Įgyvendinta idėja tampa materialiu kūnu (paveikslai, muzika, knygos, technologijos ir pan.)
Kuo svarbus šiuolaikiniam žmogui efektyvus poilsis ir nusiraminimas? Ar tai lengva užduotis?
Tikrai nelengva. Būna tokių dienų, kai viskas rodos nesiseka, darome daug klaidų, bet spaudžiame save dar labiau stengtis, nes mums turi pavykti. Tačiau tai ženklai, kad laikas sustoti, nurimti skirti laiko pabuvimui su savimi, pakvėpuoti, pajausti savo kūną, suvokti, kas vyksta su manimi ir tik tada vėl užsiimti veikla. Nuolatinis vertimasis per galvą, noras atlikti kuo daugiau darbų sukuria chaosą gyvenime. Kiekvienas turime pirmiausiai išmokti pasirūpinti savimi, nes tik tada galėsime pasirūpinti ir kitais. Efektyvus poilsis prasideda nuo pilnaverčio naktinio miego ir baigiasi proto nuraminimo technikomis.
Kaip rekomenduotumėte nuraminti savo protą ir mintis?
Egzistuoja tikrai daug ir įvairių technikų. Svarbiausia atrasti, kurios mums patiems yra tinkamiausios ir efektyviausios. Galima eiti į šaltą dušą, kur būsite tik „čia ir dabar”, nes mintys suksis tik apie šaltą vandenį. Kitas būdas – pabūti gamtoje, klausytis vandens čiurlenimo, paukščių čiulbėjimo, vėjo ūžimo. Meditacija, šokiai, sportas, narystė moterų bendruomenėje, savanorystė ar kita jums maloni veikla, kurios metu smegenys galėtų pailsėti nuo darbinių ar kitų jus kamuojančių rūpesčių. Mūsų mintys galingas įrankis, kuriantis mūsų gyvenimą. Jeigu dėmesį atkreipsime tik blogus, erzinančius įvykius, piktus žmones, tai ir gyvensime tame pačiame blogyje. Jeigu pradėsime pastebėti gražius dalykus, aplink vykstančius mažus stebuklus ir mūsų gyvenimas pasikeis – taps sėkmingas ir stebuklingas. Kai nustojame bandyti atlikti visus darbus, visur suspėti, su visais konkuruoti, visiems įrodinėti savo tiesas, tada tampame savimi, nurimstame, atsižvelgiame į kūno siunčiamus signalus ir gyvename vidinėje taikoje su savimi. Saviugda nėra mada, tai vidinis poreikis, kurio nepatenkinę ilgainiui prarandame gyvenimo prasmę.
Nuostabus straipsnis. Tiek daug tiesos ir pastetebejimų. Ypač, kat ėjimas dvasiniu keliu yra tikras, kai išpildytos visos materialinės gerovės ir tai negramzdina gilyn.
Šarūnė